Kruvinos Žvaigždės

Pabudau. Galvoje viskas spengė lyg pagiriočiausi. Pakėliau ranką, kad prisidengčiau šviečiančią saulę ir pamatęs ant jos kraujo takelius suvirpėjau. Pašokau ir susitrenkiau galvą į atsikišusią spintelės rankeną. Garsiai susikeikiau. Nužvelgiau išmėtytus daiktus, daugiau niekur kraujo nebuvo. Tai iš kur šis? Nužvelgiau savo rūbus ir sutrikau. Juodas megztinis buvo sudraskytas ir išdraikytas taip, kad matėsi nuoga krūtinė. Džinsai ištepti krauju, iš kur tai galėtų būti? Vėl pažvelgiau į rankas ir pradėjau miglotai atsiminti kas vyko naktį.

Akimirkai buvau virtęs Tigru ir nusidraskęs megztinį perrėžiau savo rankas. Bet dabar jokių žymių nebuvo likę, tik kraujas. Jei ne tai, kad mano žaizdos gyja kiek greičiau nei paprastų žmonių – būčiau nukraujavęs. Nusiplėšiau megztinio skutus ir nuėjau į vonios kambarį. Norėjau tik nusiprausti, bet pamatęs save veidrodyje nusprendžiau, kad dušas būtų daug geriau.

Šaltas vanduo nuramino per greit plakančia širdį ir spengimas galvoje kiek aprimo. Šį kart lengvai išsisukau, jėgų atstatymas truko vos vieną naktį, kartais būna ir blogiau… kaip prieš kelis mėnesius slapstantis nuo muitinės pareigūnų turėjau tapti vienu iš jų, kad tik kirsčiau sieną. Tada svetimame krašte kentėjau ištisas tris dienas. Nugara nuslinko virpulys, geriau to neprisiminti. Išlipau iš dušo ir persvarsčiau įvairias galimybes. Neturėjau rūbų, juk išsitepęs krauju, kad ir savu – tikrai neisiu į jokią parduotuvę.

Jei tik turėčiau kokį žurnalą… pasirausiau stalčiuose ir radau telefonų knygą. Pakankamai seną, kad numeriai neatitiktų tikrovės, būtent todėl šiek tiek užtrukau. Prisiskambinau tik į trečią rūbų parduotuvę šiame mieste.

-Parduotuvė „Apsirenk pigiau“ klauso. Ko pageidausite? – atsiliepė malonus moteriškas balsas.

-Ar pristatote drabužius į namus?

-Jei tik yra prašymas. – ironija nuskambėjo jos balse.

-Paieškokite vyriškų juodų džinsų… – pasakiau savo išmatavimus ir šyptelėjau girdėdamas kaip ji kuičiasi kažkokiuose maišuose. – Dar vienus mėlynus, geriausiai būtų su „plėšymo“ imitacija, taip pat porą marškinėlių, užrašai nedomina, vieną ilgom rankovėm, o kitą be rankovių. – pasakiau adresą ir šyptelėjau įsivaizduodamas rūbus ir nujausdamas, kad kai juos atneš būsiu kiek nusivylęs. –Kiek būsiu „skoloj“?

-Trys šimtai keturiasdešimt penki. Pinigus paduokite pasiuntinukui. – staigiai perskaičiavau pinigus, bus kaip tik ir net liks pinigų maistui bei cigaretėms.

Po dviejų valandų gavau rūbus, teko gražinti tik berankovius mėlynus marškinėlius rožiniais apvadais su užrašu „I am good bich“, ta bjaurybė akivaizdžiai iškrėtė man piktą pokštą, na, bent taip atsilygino. Susirinkau daiktus ir nekreipdamas dėmesio į išdraikytus patalus ir nutrauktas užuolaidas nulipau į pirmą aukštą, padėjau registratoriui raktus ir pastebėjęs buką jo žvilgsnį susivokiau kiek per daug paskubėjęs, nes į šį namą atėjau būdamas senukas, o išeinu - jaunas vaikinas. Nutraukiau akių kontaktą ir apsisukęs išsliūkinau iš motelio.

Pirmame pasitaikiusiame šiukšlių konteineryje išmečiau sugadintus rūbus ir pamatęs barą pasijaučiau dar alkanesnis, nei iš tiesų buvau. Vos prisėdau prie staliuko žavi blondinė priėjo priimti užsakymo. Tik pažvelgė man į akis ir sustingo. Mačiau kaip pašiurpsta jos oda, beveik galėjau užuosti baimę. Teks vėl nusipirkti akinius, nekenčiu, kad į mane spokso kaip į nenormalų. Nors ir esu nenormalus, juk mano akys lempų šviesoje violetinės! Ir tai dar net ne viskas, dieną jos atrodo tarsi juoda spalva būtu sumaišyta su raudona, o juk tai žmones gąsdina. Bent vakare jos būna juodos ir ne taip krenta į akis.

-K… ko pa-pa-pageidausi-si-te? – vos išlemeno. Buvau įsitikinęs, kad dėl saulės spiginančios man į veidą akys yra blankiai raudonos.

-Kavos su pienu… – žvilgtelėjau į meniu ir šyptelėjau. – Ir dienos patiekalo.

-Gerai. – trumpai cyptelėjo ir apsisukus greitu žingsniu pasislėpė kambarėlyje už baro.

Atsistojęs nuėjau prie barmeno ir pasiėmiau laikraštį. Pagaliau įsitaisęs oda aptrauktoje sofoje perskleidžiau puslapius, pirmiausia domino savaitės diena – pirmadienis, puiku. Atsiverčiau kriminalistų skyrelį ir radau savo kvailumo padarinius. Antraštė skelbė „MIESTIEČIAI, SAUGOKITĖS ŽVĖRIES“, po to trumpai aprašytas žmogus, kurį nužudžiau ir tai, kad vyro piniginė rasta netoli tą pačią naktį sudegusio namo. Delnu trenkiau sau per kaktą ir sumurmėjau „žioplys“. Saulę užstojo debesys ir pažvelgiau į dangų. Nuostabu, to tik ir trūko – lietaus. Suniurzgėjau ir susiraukiau.

-Prašom. – maistą padavė jau kita mergina. Blondinė stypsojo žvelgdama iš už kampo. Nusišypsojau tamsiaplaukei merginai ir mirktelėjau blondinei, kuri plačiai prasižiojo. Žinojau, kad kol nešviečia saulė – mano akys beveik apynormalės, juk violetinė tiek nedaug skiriasi nuo mėlynos, kad galima palaikyti tai atspindžių žaismu. –Atnešti sąskaitą?

-Taip, prašyčiau.

Nusekiau merginą akimis, ji sustojo prie blondinės ir pusbalsiu ištarė „Kvaiša, nieko jo akim nėra, taip ir maniau, kad ne dirbi, o lunatikuoji.“ Sukikenau ir išsigandusi padavėja vėl į mane įsispoksojo, tikiu, kad bandė priskirt mano juoką kokiam nors anekdotui laikraštyje.

Patiko (36)

Rodyk draugams

Parašė eleco 2012-01-04 21:25
Žymos: 5D, K.Ž, Kristianas
Įrašo kategorijos: Kristianas.