Kruvinos Žvaigždės

Kelis kart tankiai sumirksėjau, jog įsitikinčiau ar man nesivaidena nuo visų šviesų, tačiau vaizdas liko toks pats. Visai netoli nuo manęs, atrėmęs į laiptų į V.I.P zoną turėklus kažkokia rubuilę ne kas kitas, o mėnesio gelbėtojas ponas miklepirštis ją godžiai bučiavo. Mano žandikauliui atsitrenkus į žemę supratau, kad gana spoksoti ir metas veikti. Greitu žingsniu ir stumdydama į šonus visus, kurie man maišėse kelyje greit įveikiau kelia įki žaviosios porelės ir tvirtai suėmusi vaikino petį, plėšte atplėšiau jį nuo storuliukės.

-Labas, pameni mane? - žaviai nusišypsojus pasimetusiui herojui suspaudžiau ranką į kumštį ir užsimojus trenkiau vagišiui į veidą, iš to ką spėjau pajusti smūgio metu, spėjau, jog vaikinukui lūžo nosis. Bučiuoklis susvirduliavęs žengtelėjo pora žingsnių atatupstas, kad išlaikytu pusiausvyrą ir susiėmė už sutrenktos vietos.

-Čia dabar? - sutrikęs šūktelėjo žvelgdamas į kruviną savo ranką.

-Pasekmės, mažuti, - sarkastiškai nusijuokiau, tačiau juoką tuoj pakeitė sutrikimas, nes vaikinas trumpam žvilgtelėjęs man į akis apsisuko ir dingo žmonių minioje. Likus stovėti be kovos, kurios tikėjausi, jaučiausi nusivylusi, to neužteko atlyginti patirtos žalos.

-Ką tu darai? - krūptelėjau kai šalia stovėjusi rubuilė pabudo iš savo transo ir žengtelėjo prie manęs.

-Kas tu man, kad turėčiau aiškintis? - neišgąsdinta šviesiaplaukės masės taip pat priartėjau prie jos, tačiau kai mus beskyrė vos keli žingsniai, pajutau kažkieno rankas atitraukiant mane.

-Paleisk! - užkaukiau bandydama nuo savęs nuplėšti Alexą.

-Kad sukeltum muštynes? - piktai paklausė kažkur mane tempdamas. - Ne, ačiū.

-Alexai, velniai griebtu, paleisk, aš tai…

-Tu išgersi ir eisi šokti. Arba aš paskambinu tavo tėvui ir važiuoji namo, - negalėjau patikėti, jog vaikinas man liepė rinktis, tai atrodė nepanašu į jį.

-Tebūnie, - kone suurzgiau sėsdama ant aukštos baro kėdės ir tvarkydamasi išdraikytus plaukus.

-Šaunuolė, - pagyrė, nors tai labiau skambėjo kaip „geras pasirinkimas”.

-Asilas, - tyliai burbtelėjau Alexui nusisukus įpilti man išgerti. Jam nematant pasisukau, kad akimis galėčiau susirasti šviesiaplaukę storulę, tačiau jos niekur nepamačiau. Tikriausiai pas tą idiotą nubėgo, - pagalvojau ir kiek apsiraminus atsisukau į barą. Kaip tik tuo metu Alexas prieš mane pastatė stiklinę su viskiu bei ledukais. Lėtai gurkšnodama savo gėrimą mąsčiau apie tai kas nutiko, vis bandžiau perprasti regėta vagišiaus žvilgsnį, tačiau tai ką mačiau atrodė nesuprantama. Kodėl regėjau tokį stiprų nerimą? - klausiau savęs, atrodė atsakymas kaip ir paprastas „jaudinosi ar nelūžo nosis”, tačiau keistas balsas galvoje sakė, kad tai kažkas daugiau.

-Darausi šizofrenikė, - sumurmėjau sau ir sunkiai atsidusus išgėriau paskutinius viskio lašus. Pastačius stiklinę ant baro sukausi lipti nuo kėdės, tačiau staiga visai šalia šmėkštelėjo primuštas vaikinas. Net nežvilgtelėjęs į mane jis paėmė kažkokius padėklus iš Alexo rankų ir vėl dingo žmonių minioje. Likau šokiruota visišku ignoravimu ir sveika nosim. Kodėl jo nosis sveika? - užklykiau mintyse.

-Kas jis toks? - staigiai atsisukusi į barą rankomis įsirėmiau į kietą paviršių ir palinkusi virš jo kreipiausi į Alexą.

-Kristianas, - kiek sutrikęs atsakė vaikinas ir toliau dirbo savo darbą, tačiau vis žvilgčiojo į mane.

-Bobiškas vardas, - nusijuokiau, nors turėjau pripažinti, vardas gražus.

-Vardas kaip vardas, - galiausiai pratrūko mano gražuoliukas. Numetęs šluostę, kuria valė taurę, ant priebario rankomis įsirėmė į barą ir palinko prie manęs. - Kas tarp tavęs ir Krisčio? - galėjau prisiekti, kad vaikino balse girdėjau pavydą.

-Tas asilas iš manęs nukniso dvidešimt baksų, - piktai atsakiau ir sunėriau rankas po krūtinę, kur nukrypo ir jo akys.

-Nesąmonė, jis ne toks, - Alexas pasukiojo galvą į šalis, o aš užsimaniau jam trenkti. - Gal pametei?

-Aš nieko nepametu, - supykusi, kad manimi netikima, pakilau nuo kėdės ir patraukiau V.I.P zonos link, kur turėjau rasti savo draugus. Vaikino komentaras apie pametimą man priminė kaip kriminalistams sakiau, kad pamečiau savo grotuvą, kas daugmaž buvo tiesa, o tai dar labiau suerzino.

Sustojau it įbesta kai pastebėjau Kristianą taip pat judant V.I.P zonos link su šampano buteliu rankose.

-Pamatysi, mažuti, ką reiškia mane ignoruoti, - nusišypsojau sau ir paskubinus žingsnį, pasiekiau laiptus tuo pačiu metu kaip ir jis. Vaikinas kaip ir pirmais į mane net nepažvelgė, tad ėmiausi iniciatyvos, užkopusi kelias pakopas aukščiau jo sukausi atgal ir ale netyčiomis išmušiau butelį jam iš rankų.

-Atleisk, nenorėjau, - ranka užsidengiau burną vaidindama labai apgailestaudama, nors ištiesų slėpiau šypseną. - Įrašyk į mano sąskaitą, gerai?

Kristiano akys prisimerkė, žvilgsnis tapo įsiutęs, bet lūpos neprasivėrė, kad ką nors pasakytu. Jis tiesiog pasilenkė ir pradėjo plikomis rankomis rinkti šukes.

-Klausyk, Kristianai, ar koks ten tavo vardas, - neiškentusi tylos iš vaikino pusės sučiupau jį už marškinėlių ir prisitraukiau arčiau, - tu tikrai nenori manęs erzinti, nes jei sugebu padegti namą, sugebėsiu pasirūpinti ir tavimi. Supratai?

Nustebau pajutusi kaip keista jėga plūsteli į mano kūną, vaizdas pasidarė ryškesnis nei įprastai, netgi pradėjo griaužti akis, bet mano rankos tik dar labiau susispaudė. Neberūpėjo tai, jog išsidaviau dėl gaisro ar tai, jog kvėpuoti darosi sunku. Rodėsi, jei jam nieko nepadarysiu, numirsiu.

-Dabar tu paklausyk… - išrėkė man į veidą. Trumpam pasimečiau išgirdusi jo balsą, tai priminė naktį parke, tačiau pyktis greit užgožė prisiminimus, o keistas, traiškomo stiklo garsas visai išmušė mane iš vėžių. Trumpam žvilgtelėjau į Kristiano rankas, pakraupau išvydusi kaip stipriai jos spaudėsi į kumščius, o ant žemės nepaliaujamai varvėjo kraujas. - Aš nesu tas su kurio norėtum žaist šitą žaidimą, jei dar krėsi tokias išdaigas, pažadu, nužudysiu, - vaikino balsas priminė žvėries urzgimą, todėl staigiai pakėliau galvą ir pažvelgiau į akis. Nustėrau išvydus kaip baltymai apsitraukiau juoda spalva, o vyzdžiai pradėjo nežymiai švytėti metalo spalva.

-Kas… - sužiopčiojau išsigandusi, rankos pačios atsigniaužė ir paleido vaikino marškinėlius, tačiau neprisiverčiau pajudėti iš vietos.

-Dink, - kiek aprimęs garsiai ištarė Kristianas. Jau ruošiausi atsitraukti ir dėti į kojas, kai pastebėjau, kad jo akys tokios, kokios buvo prieš tai. Sustingau. Nebesupratau ką manyti. Man pasivaideno, - vienintelė logiška mintis šovė į galvą. Trumpam nuleidau galvą, ją pasukiojau ir ranka pasitryniau kaklą stengdamasi susivaldyti ir nepradėti rėkti.

-Negalvok, kad taip lengvai atstosiu, tuo labiau, kad draugauji su mano vaikinu, - nežymiai vyptelėjau pakėlus galvą ir apsisukusi laiptais pakilau į V.I.P zoną. Žvilgsniu greit susiradusi savo staliuką skubiai prie jo priėjau ir klestelėjau ant raudonos sofutės.

-Kur buvai dingus? - garsai nusikvatojo Metis. Jis kaip ir likusioji kompanijos dalis sėdėjo beveik prigėrę ir kvatojosi iš nejuokingu pokštu. Kai tuo tarpu mano širdis vis dar daužėsi it išprotėjusi, o akys pačios minioje ieškojo Kristiano, tačiau vieną žinojau gerai, tas vaikinas taip lengvai neišsisuks, ypač po visko ką mačiau…

*******************

KOMENTUOJAM….

Patiko (37)

Rodyk draugams

Parašė GuTė* 2012-01-10 15:25
Žymos: 12D, Alex, K.Ž, V.I.
Įrašo kategorijos: Alex.