Kruvinos Žvaigždės

Kadangi nenorėjau šį vakar dar daugiau kam nors užkliūti nusileidau prie baro ir šyptelėjau Aleksui.

-Kas? - nepatenkintas, kad buvo atitrauktas nuo darbo įsispoksojo į mane.

-Susipažinau su tavo mergina. Šiąnakt į tavo namus negrįšiu, bet ryte užsuksiu pasiimti daiktų. - atsakiau o Aleksas nusišypsojo apie kažką svajodamas. - Kiek liko iki uždarymo?

-Vos kelios valandos, bet dauguma jau skirstosi. Nori išeiti ankščiau?

-Taip, jei galima. Kur Ema?

-Rengiasi, turbūt eis su tavimi. - padavė į ranką šimtinę. Perskaičiavau ir dvidešimt atidaviau atgal. - Perduok savo merginai, buvau skolingas. - išvydęs jo žvilgsnį supratau, kad ji jau susiejo mane su vagyste. Susimoviau. Vėl. - Klausyk, tai buvo paskutinė mano viltis, jei nori po rytojaus tavo namuose nebesirodysiu.

Aleksas tik papurtė galvą nurodydamas, kad pasikalbėsim ryt. Nužingsniavau į sandėlį ir sutikau Emą, užsivilkome striukes ir išėjome į lauką. Iki parko ėjome nekalbėdami, abu sukišę rankas į kišenes, tik ji buvo ne drąsi, o aš per daug susimąstęs. Vis nedavė ramybės tas įvykis ant laiptų. Mergina tikrai matė daugiau nei reikėjo.

-Žinai, vis svarsčiau kas nutiko tokio, kad ta mergina smogė, tu jos vaikinas? - paklausė Ema nutraukdama tylą.

-Ne, Aleksas jos vaikinas. - atsikirtau.

-O tada žinau kas ji - Aleks.

-Iš kur žinai? - nustebau pirmą kartą išgirdęs pikčiurnos vardą.

-Nepamiršk… - atsisukau ir pamačiau jos žvilgsnį klajojantį kažkur tamsiame danguje. - Mes juk su Aleksu geri draugai, o man jis daug ką papasakoja. Tik įdomu, prie ko esi tu?

-Nesvarbu. - susierzinau. -Gal einam pas tave? - jos veidas nušvito.

Pasiekėm jos butą gana greitai. Tik įsileidusi aptvarkė išmėtytus daiktus ir nusivedė į poilsio kambarį. Atsisėdau ant minkštutės sofos ir pasikviečiau ją atsisėst šalia, tačiau ji vietoje to pažergė savo kojas ir įsisiurbė man į lūpas. Mintyse klaidžiojo tik viena mintis, kad ji nėra gera mergytė, labiau iš tų, pas kurias kiekvieną vakarą apsilanko vis kitas vaikinas. Stumtelėjau ją nuo savęs, bet ji vėl prilipo. Norėjo nurengti, bet aš ją sulaikiau.

-Kas nors ne taip? - paklausė papūtusi lūpas.

-Ne, viskas gerai. - atsakiau ir užsimerkęs pabučiavau jai į kaklą, bet mano mintys krėtė pokštus, vaizduotėje bučiavau Aleks. Sukandau dantis jausdamas kaip verčiuosi į vilką, nustūmiau Emą į šalį, o pats parklupau ant grindų. Prireikė tik sekundės, kad į viską žvelgčiau vilko pavidalu. Per ilgai buvau žmogus. Suurzgiau stebėdamas drebančia merginą. Pykau ant jos, kad sukėlė galvoje tokius vaizdinius. Norėjau kraujo, negalėjau jos palikt gyvos, ji matė mane tokį koks esu.  Artėjau prie Emos, o ji tik gūžėsi.

-Prašau… - jos veidas staiga pabalo. -Aš… Aš niekam neprasitarsiu… prašau… - vapėjo kaip beprotė, bet žodžiai privertė sustoti. Dar kartą suurzgiau ir atsiverčiau į žmogiškąjį pavidalą. Apsirengiau ir atsisėdau ant žemės priešais ją.

-Žinau tai atrodo neįtikėtina… - nutęsiau, išgirdusi mano balsą ji krūptelėjo. Atsistojau ir  atnešiau iš virtuves vandens, kurį ji griebusi man iš rankų greitai, bet vis stebėdama mane išgėrė. Tada atsikrenkštė bandydama kažin ką pasakyti. Nenorėjau, kad dėl mano ūgio jaustų spaudimą todėl vėl atsisėdau ant žemės.

-Kaip tu taip padarai? - šiaip ne taip paklausė, kai įkvėpiau oro ji vėl sustingo.

-Aš toks gimiau… - nusišypsojau, bet Ema žvelgė į mano dantis su siaubu, lyg galėčiau įkąsti. -Nebijok, nieko tau nedarysiu. - maniau kad drąsinu, bet atrodė kitaip lyg grasinčiau, ore pakibo neištartas žodis „kol kas”.

-Tu vilkolakis? - išpūtusi akis lyg būtų kažką suvokusi paklausė.

-Ne, čia ne fantastinis filmas ir sidabrinės kulkos manęs neveikia. Aš formų keitikas, galiu būti kuo tik noriu. - žinojau, kad dar vienas parodomasis triukas ją išgąsdins, bet keliom sekundėm virtau ja. Ema sustingo. Vėl atsiverčiau mąstydamas kiek jėgų man liko.

-Tu… aš tavęs nebijau. - įtikinėjo veikiau save nei mane. - Tu juk nieko nedarysi, jei tylėsiu ir niekam nieko nepasakosiu?

-Taip. - atsakiau ir ji atsistojusi palietė mano skruostą. Išgirdau ją šnabždant „aš sapnuoju”, tada viskas stojo į vietas, ji netiki kad tai vyksta iš tiesų, todėl manęs nebijo taip, kaip bijotų realybę suvokęs žmogus bei pamatęs tokį vaizdą.

Atsistojęs pakėliau ją ant rankų ir nunešiau į miegamąjį. Paguldžiau ir grįžęs į virtuvę susiradau vaistų spintelę, mano laimei ten buvo migdomųjų, todėl subėriau dvi dozes ir ištirpinau vandenyje. Nunešiau ir stebėjau kaip greit Ema išgėrė visą puodelio turinį. Nusišypsojau jai užmiegant, atsistojęs paėmiau nuo stalelio raktus ir išėjau. Iš pradžių nenutuokiau kur turėčiau eiti, bet prisiminiau, kad rytojui man prireiks akinių todėl nuskubėjau pas Aleksą. Priėjęs prie telefonspynės ilgai ją spaudžiau kol atsiliepė Aleksas.

-Ko? -kone užbaubė.

-Čia Kristianas, įleisk.

-Kristi, dink iš čia. - garsiai atsakė. Nujaučiau, kad trukdau, bet man reikėjo… išgirdau kažką šnabždant ir akimirksniu suskambėjo signalas skelbiantis, kad durys atidarytos.  Užlipau laiptais į viršų ir atidaręs Alekso buto duris iš nustebimo net išsižiojau.

Patiko (30)

Rodyk draugams

Parašė eleco 2012-01-11 16:41
Žymos: 13D, K.Ž, Kristianas, VI.I.
Įrašo kategorijos: Kristianas.