Kruvinos Žvaigždės

Sustojau prieš nedidelį namą. Jo nesupo jokia tvora, nesimatei nei gėlių darželių ar daržų, tik vienišas baltas it šmėkla namelis stovėjo prie pat miško atsiskyręs nuo kitų namų. Kuri laika stovėjau spoksodama į rudas duris šviesioje verandoje, gal tikėjausi, jog jos prasivers ir į lauką išeis nuotraukoje matyta moteris. O gal, kaip tik norėjau, kad taip nenutiktu. Tačiau po kurio laiko supratau, kad negaliu visa amžinybe stovėti priešais namą nenorėdama nei grįžti atgal, nei eiti pirmyn. Įspyrus sau į sėdynę įžengiau į tuščią verandą ir pastačius daiktus ant žemės, pabeldžiau į duris. Minute… Dvi.. Penkios… Nieko. Jokio gyvybės ženklo, jokio atsako. Kiek lengviau atsipūtusi apėjau namą tikrindama ar nieko nėra už jo, bet ir ten nieko neraudusi pralinksmėjau. Mintis, jog galėsiu nieko netrukdoma pašniukštinėti po namą, žavėjo, tad nieko nelaukdama grįžau prie daiktų ir iš krepšio išsitraukiau vadinamąjį „vagišiaus” rinkinį, tačiau jo neprireikė. Vos palenkus durų rankena durys girgždėdamos, tačiau lengvai, atsidarė.

…

Sukiodamasi po nedidukę šviesių spalvų virtuvę ieškojau ko nors valgomo, nes skrandis jau grojo maršus, bet viskas ką radau tebuvo šlykštus koncervai. Jau buavu beprarandanti viltį rasti maisto, kai už žvilgsnis užkliuvo už ant palangės stovinčios pintinės su obuoliais. Šyptelėjus nusiploviau keleta obuolių ir pradėjau savo paieškas. Pirmiausia apėjau nedidelę jaukią svetainę, joje ant židinio pastebėjau kelias nuotraukas, todėl jas apžiūrėjau. Vienoje iš jų buvo šviesiaplaukis vaikinas, jis stovėjo namo verandoje ir plačiai šypsojosi rodydamas savo bisepsus, deja nesugebėjau įžiūrėti vaikino veido, nes jį dengė akiniai nuo saulės. Dviejose kitose nuotraukose taip pat puikavo tas pats jaunuolis, tačiau paskutinėje, ketvirtojoje, pamačiau save ir rudaplaukę moterį. Ši nuotrauka buvo identiška tai, kuria laikiau kelnių kišenėje, bet nedrįsau išsitraukti, jog įsitikinčiau savo teisumu.

-Man jau gana, - piktai pavarčiau akis ir pro galines duris išėjau į lauką. Nebijojau pasiklysti, todėl į miško gilumą ėjau drąsiai ir nesidairydama atgal. Būdama gamtoje tarsi atgijau, kvapai tapo aštresni, vaizdas ryškesnis, o kūną užplūdo jausmas, tarsi galėčiau kalnus nuversti. Nusijuokiau apimta pakilios nuotaikos ir pati to nepajusdama pradėjau bėgti. Bėgdama vikriai nusimečiau kepuraitę ir sportinį megztuką. Sukikenau vėjui pradėjus kedenti mano plaukus. Bėgant vaizdai aplinkui susiliejo į vieną žalią masę, akimirka nustebau greičiu, kuriuo lėkiau, tačiau apėmęs laisvės pojūtis nustelbė bet kokį kitą jausmą.

Sustojau nuostabioje proskynoje prie upelio. Nesupratau kas man darosi, tačiau norėjosi rėkti, šokinėti, juoktis ir verkti vienu metu. Panardinus pirštus į plaukus pradėjau suktis ratu, plati šypsena užvaldė mano veidą ir viskas atrodė nuostabu, tobula. Susmukau vietoje neatlaikius tokio jausmų protrūkio. Viskas viduje virė, rodės, kad kraustausi iš proto, bet man tai nerūpėjo, neberūpėjo niekas.

-Kodėl negali visas gyvenimas būti toks? - balsiai pamąsčiau žvelgdama į akmenuotą upelį. - Nejau tikrai esu tokia pabaiga..?

Sunkiai atsidusau. Atsistojusi nuėjau arčiau upelio ir nusiavus sportbačius bei atsiraitojus kelnes, įbridau į ledinį vandenį. Tačiau šaltis nesukaustė, kaip kad turėjo, jis atgaivino mintis ir privertė į viską pažvelgti iš kitos pusės.

-Viskas gali ir pasikeis, - prižadėjau sau ir nusišypsojau. Išlipusi iš vandens į rankas pasiėmiau sportinius batelius ir jau sukausi grįžti iš kur atėjus, tačiau mano dėmesį patraukė kažkas juodo gulintis ant medžio šakos. Priartėjusi arčiau supratau, kad tai tik vieniša katė.

-Kssss, - pašaukiau mielą padarėlį ir toji pakėlė galvytę. Pavėsyje gulinčio gyvūno akytės žėrėjo raudoniu, kas atrodė kiek neįprasta, - nagi, katyte, eikš čia.

Katė nedrąsiai, tačiau išsikabarojo iš medžio ir sustojo prie jo kamieno, kiek pasukus juodą galvytę nepatikliai spoksojo į mane.

-Nagi, gražuole, eikš, duosiu tau valgyti, - pažadėjau tiesdama rankas į dailų gyvūnėlį. Pakėlus kate ant rankų švelniai paglosčiau jai kakliuką ir patraukiau naujųjų namų link. - Žinai, aš visai nenoriu, kad kas nors būtu grįžę, nemanau, jog esu pasiruošus lemtingajam susitikimui, - kalbėjau eidama su kate. - Mano gyvenime dabar tiek daug šlamšto, kad dar daugiau nuosmukių nepakelčiau. Bet ką aš kalbu. Juk nuo likimo nepabėgsi, turi būt drąsus ir stot išpūtęs krūtinę prieš jį, nes tik taip parodai, kad esi žmogus.

Šyptelėjau katytei letenėle uždengus mano lūpas, švelniai ją nuėmus paglosčiau kakliuką.

-Išdykėle, - šyptelėjau ir pasilenkiau paimti ant žemės numestų: megztuko ir kepuraitės. Eidama toliau tyliai stebėjausi kaip toli nuo namo buvau nubėgus, tačiau tolimas kelias suteikė laiko apmąstyti kas manęs laukia. Pasiekus miško pabaigą sustojau. Iš toli žvelgiau į baltą namą ir nedrįsau žengti daugiau nei žingsnio.

-Na ką, einam? - kvailai nusiviepiau gyvūnui ir giliai įkvėpusi patraukiau namo link. Nedrąsiai įžengus vidun įsiklausiau ir nieko neišgirdus lengviau atsikvėpiau. - Ačiū, Dievui, - sudejavau iš palengvėjimo, - regis esam vienos, - tariau pastatydama katę ant žemės ir pasidėdama drabužius prie kitų daiktų. - Metas tave pašerti, - prabilau atsisukdama į gyvūną, tačiau jo nebebuvo. - Ej, - numykiau sutrikus. Tuomet išgirdau kažką nukrentant virtuvėje, tad ten ir nuskubėjau, bet prie durų sustingau. O jei ten ne katė, - pamąsčiau. Įsiklausiau tikėdamasi ką nors išgirsti, išgirdus miauktelėjimą nurimau.

-O tu nerimsti? - kreipiausi į gyvūną įeidama į virtuvę. Mano nuostabai katė stovėjo prie lango ir uostinėjo vaisų pintinę. Tiesiau rankas paimti jos ant rankų, tačiau greičiau nei tai padariau, padarėlis nušoko nuo palangės ir pabėgo iš virtuvės. Ketinau sekti ją, bet susivokiau, kad tai būtu kvaila. Tuo labiau, jog nepažinojau namų.

Atsidususi atsigręžiau į šaldytuvą patikrinti kas tuose prakeiktuose konservuose ir ar tai tinka katei, bet teko nusivilti, nes ten tebuvo pora skardinių konservuotos sriubos. Nusprendusi, jog reikia eiti apsipirkti, grįžau į svetainę. Pasiknisusi po savo krepšį, išsitraukiau šimtinę bei maišelį su žolę. Kelias akimirkas dvejojau žiūrėdama į ją, tačiau galiausiai įkišau suktines atgal į jų vietą. Atsitraukusi nuo daiktų pasidairiau katės, bet jos neišvydus nutariau, kad išlys kai pati norės.

Ėjau bjauriu šunkeliu kaimelio link, iš galvos vis nedingo miške justi pojūčiai, kurie silpnėjo kas sekunde, o vos priėjus pirmuosius namus - dingo. Pati nesuprasdama kodėl, suirzau, o priešiški vietinių žvilgsniai nuotaikos nepakėlė. Stengdamasi ignoruoti akiplėšiškus nužiūrinėjimus, mintyse keikiau save, kad pamečiau muzikos grotuvą, kuris ta akimirką būtu gyvybes išgelbėjęs.

-Laba diena, kuo galėčiau padėti? - maloniai pasisveikino senyva moteriškė man įėjus į nedidelę parduotuvėlę privačiame name.

-Laba diena, - pasisveikinau nudžiugusi, kad bent vienas žmogus čia malonus. Ir sudiktavusi pardavėjai reikiamus produktus su jos pagalba greit viską susirinkau.

-Viso, - tarstelėjau sumokėjusi už pirkinius ir išėjau į lauką. Su pirkinių maišiuku rankose patraukiau baltojo namo pusėn. Neskubėdama ėjau per kaimelį smalsiai dairydamasi ir pašaipiai šypsodamasi nepatenkintiems kaimiečiams, kai mano dėmesį patraukė jau kažkur matyta šviesių plaukų kupetą ant vaikino galvos. Geriau į jį įsižiūrėjus atpažinau, jog tai tas pats vaikinas iš nuotraukų ant židinio atbrailos.

-Ej, tu! - šūktelėjau blondinui ir jis staigiu judesiu atsisuko į mane. Kaip ir nuotraukose, vaikino veido nemačiau, mat jo veidą dengė akiniai nuo saulės, tačiau net nematant akių, žinojau, kad jis nustebo.

-Alex, - savo vardo neišgirdau, tačiau išskaičiau iš rausvų vaikino lūpų. Pradėjau skubiu žingsniu artėti prie šviesiaplaukio, bet likus vos dešimčiai metrų, jis apsisuko ir nulėkė šalink.

-Palauk! - šūktelėjau vydamasi bėglį, kuris sparčiu žingsniu įsuko į siaurą takelį tarp dviejų gelsvų namų ir dingo man iš horizonto. Pastačiusi maišą su pirkiniais prie vieno namo kampo nubėgau jam pavymui, tačiau vaikino ten nebebuvo. Miškas prasidėjo mažiausiai už dviejų šimtų metrų, tad atrodė neįtikėtina, kad jis spėjo iki jo nubėgti taip greit. Tačiau sukant atgal mano dėmesį trumpam patraukė prie miško stovintis šokolado spalvos kailiu šuo, kuris stovėjo atsisukęs į mišką, bet jo galva buvo pasukta į mane ir gyvūnas net nejudėjo. Kas atrodė itin keistas elgesys laukiniui šuniui…

Nusivylusi, kad nepavyko prigauti šviesiaplaukio nepažįstamojo, naujųjų namų link žingsniavau nuleidusi galvą ir paskendusi savo mintyse. Iš galvos niekaip nedingo keistas vaikino dingimas, o pagalvojus apie nepaaiškinamus dalykus, prisiminiau ir tą kvailą, pasipūtusi, neišauklėtą asilą Kristianą. Vis dar netikėjau, jog jis paliko mane vieną po to, kai aš jį pabučiavau. Koks normalus vaikinas taip elgiasi?

„O nepagalvojai, kad jis vienintelis normalus vaikinas iš tavo pažįstamų?” - instinktyviai sustojau vietoje išgirdus pašaipų balsą. Apsidairiusi pradėjau ieškoti balso savininkės, mat balsas skambėjo moteriškai, bet aplink plytėjo tik miškas ir tuščios pievos.

-Smagu, dar ir iš proto eit pradėjau, - piktai paspyriau po kojomis pasimaišiusi akmenuką ir dar labiau subjurus nuotaikai nusprendžiau, kad blogiau būti negali. Deja, bet klydau…

*************************

Atleiskit, kad skyrius nuobodus ir kažkoks ne toks. Bet kažkodėl jis man rašėsi itin sunkia.

Amžinai Jūsų Pamišėlė ~Any*

Patiko (26)

Rodyk draugams

Parašė GuTė* 2012-01-26 21:55
Žymos: 24D, Alex, K.Ž, XI.I.
Įrašo kategorijos: Alex.