Kruvinos Žvaigždės

Sapnuodamas jūrą prasibudinau nuo žingsnių, tačiau toliau snaudžiau regėdamas visišką tamsą. Bet išgirdęs aiškiai tariamą mano vardą pašokau ant letenų. Vos spėjau pasiekti kambario, kuriame buvau duris pamačiau, kaip Aleks prabėgo pro šalį ir nusileido į apačią. Sustingau klausydamasis pavojaus ženklų, bet jų nebuvo. Tada mergina vėl užbėgo į antrą aukštą ir užsitrenkė vienam iš kambarių. Nedrąsiai apėjau visus namus ir supratęs, kad nėra nei gyvos dvasios susikaupiau bandydamas atvirsti į žmogų. Pirmą kartą nepavyko, bet antrą kartą… vos pabandžiau prisiminti savo atvaizdą atrodė, kad galvoje kas plyšo.

Atsigavau iš tos siaubingo skausmo tik po valandos ir pajutęs, kad esu alkanas nuėjau į virtuvę. Dubenėlyje buvo kažkokios neaiškios rudos masės, kurios kvapas vos nesuvimdė, todėl užšokęs ant palangės apsidairiau ir radau kažką geresnio. Ant stalo buvo padėta dešra. Kai užlipau ant jo apsidžiaugiau, kad ji įvyniota  į ploną celofaną, kurį labai lengva perrėžti nagu. Taip padaręs suėdžiau kone pusę gabalo ir pasijutau sotus. Nors lauke sutemo – būdamas gyvūnas mačiau puikiai. Užlipau į antrą aukštą ir nubėgau į miegamąjį, kuriame girdėjau kažką krapštantis. Aleks gulėjo lovoje, todėl užšokau ant balto užkloto ir įsitaisiau netoli jos rankos. Ir vėl užmigau… bet buvo taip gera, kad atsipalaidavo visas menkas katino kūnas.

Tamsus dangus su daugybe žvaigždžių… sėdėjau ant pievelės ir rūkiau. Buvai įsitikinęs, kad pasukęs galvą pamatysiu Aleks, todėl ramiai žvelgiau į dangų.

-Kaip manai, ar ilgai išbūsi šalia jos? – balsas pribloškė, atsisukau ir supratau, kad tai negali būti prisiminimas, nes ant pievelės, visai šalia, gulėjo mano tariamasis pusbrolis. –Nepanikuok, kai esam šalia vienas kito, mūsų sapnai susikerta ir išeina vienas… pagrindinis.

-Būsiu su ja tol, kol ji bus su manim. – atsikirtau.

-Bet juk žinai, kad šiuo metu būni šalia jos, o ji to net nežino. Ar tavo ką tik pasakyti žodžiai tam neprieštarauja? – pasišaipė ir jo rankoje atsirado cigaretė. Jis įkvėpė vieną dūmą ir užsikosėjo. – Šito šlamšto nei sapne negaliu rūkyt.

-Na, tikriausiai prieštarauja, bet… – netęsiau nesugalvodamas kaip pasiteisinti. –Kaip žudikai išžudė mūsų gimines, juk ugnis mūsų neveikia?

-Aš buvau vos vyresnis už tave, paskutinė iš žudikų buvo tavo pamotė, ji ir žino kaip kiti tai padarė, bet dabar jau turbūt nebepasakys? – nusijuokė.

-O kur dingo kiti žudikai? – nusistebėjau, prisiminiau iš tos dienos tik tiek kad buvo daugybė žmonių… ir štai, pasirodo nei vieno iš jų nebėra.

-Vieni neišlaikę spaudimo nusižudė, kitus – nužudė.

-Kas nužudė?

-Negaliu išduoti, be to, žinau ką galvoji…

-Ir ką gi aš galvoju? – išsiviepiau tikėdamas, kad jis susimaus.

-Turėtum padėkoti už tą dešrą ir taip, aš žinau kodėl nevirsti žmogumi.

-Kodėl? – išpūčiau akis, o jo lūpose atsirado ciniška šypsenėlė.

-Įstrigai, galbūt ne visam, bet ilgam. Ugnis taip veikia. Jei iškart pasiverti, kai tavo organizmas apnuodytas – lieki toks kokiu pasivertei iki visiško išsekimo. Jei nepasiverti niekuo – negali tapt kuo nors bent mėnesį.

-O kaip galėčiau visą tai paspartint? – nusiminiau. Pusbrolis staiga pašoko ir sugriebęs mane už peties grubiai atsuko mano veidą į jį.

-Atidžiai paklausyk, JOKIU būdu to NEBANDYK. – išrėkė į akis. Nustebęs kelis kartus žioptelėjau, bet nesugebėjau paklausti „kodėl?“.

Kažkur fone girdėjau nervingą juoką, kuris mane žadino. Užsimerkiau ir vėl atsimerkęs pastebėjau keistai besielgiančią merginą. Priėjau prie jos ir pradėjau trintis į ranką.

-Labas rytas, gražuole. – pasakė ir pašiaušė mano kailiuką. Jos prisilietimas mane keistai veikė, norėjau tuoj pat atvirst į žmogų ir paaiškint, kad ji neteisingai suprato mano lytį ir šiaip, tam, kad ji žinotų, jog aš čia. Visai šalia jos.

_______________________________________________________________

Žmonės, nepykit, nesiseka rašyt :/

Jūsų - Eleco

Patiko (26)

Rodyk draugams

Parašė eleco 2012-01-29 17:38
Žymos: 25D, K.Ž, Kristianas
Įrašo kategorijos: Kristianas.