Kruvinos Žvaigždės - XIV.I Alex
Koridoriuje stovėjo vaikinas atsisukęs nugara į mane, tačiau jis nenustygo vietoje. Jau kita akimirka: pasisukęs į mane susikūprino. Jo stuburo kaulas ryškiai matėsi per odą, tarsi būtu lūžęs, o rankos nepaliaujamai draskė vieną kitą palikdamos gilias žaizdas iš kurių sunkėsi kraujas. Staiga, vaikinas vėl sujudo ir pilnai atsisuko. Sustingau vietoje pražiota burna. Viskas vyko lyg rūke paskendusiame sapne, akimirka jis žengė link manęs, o jau kita - priešais regėjau save pačią. Krūptelėjau išsigandusi savo pačios klyksmo, kartu pabudo ir kūnas. Vos sugebėdama laikytis ant kojų puoliau į artimiausią kambarį, bet dar nespėjus pasiekti durų, buvau grubiai sučiupta už rankos. Aštrus skausmas pervėrė ranką ir vis stiprėjo. Atsisukau į užpuoliką su baimę vėl išvysti save, tačiau tai ką išvydau sutrikdė dar labiau. Nors akys atrodė kaip nelabojo, veido mina priminė kankinį. Nedidele sekundės dali, kai trumpam įsijungė smegenys, suvokiau, kad jam skauda šimtą kart labiau už mane. Tačiau vos vaikino gniaužtai šiek tiek atsilaisvino, išlaisvinau ranką ir įbėgau į kambarį užtrenkdama duris tiesiai prieš JĮ.
Kęsdama skausmą, vargais negalais, užstūmiau ant durų spintelę ir komodą. Verkdama iš siaubo ir skausmo sukniubau ant grindų. Ausį rėžiantys riksmai ir nesiliaujantis trankymas į varganas medines duris neleido nurimti nei akimirkai. Sveikąją ranka spaudžiau žaizdą, kad iš jos nustotu sunktis kraujas, bet tai ne daug tegelbėjo. Krūpčiodama nuo kiekvieno naujo dūžio susiradau kažkokį medžiagos gabalą ir kiek galėdama stipriau jį suverždama, užsirišau žaizdą.
Sėdėjau nugara atsirėmusi į lovos galą, prie krūtinės prisitraukusi kojas ir jas apkabinusi rankomis, kaip kokia pamišėlė lingavau pirmyn-atgal ir taip be paliavos. O triukšmas vis nerimo. Nors, kaip galiausiai susigaudžiau, buvau šviesiaplaukio kambaryje, kur garsai skambėjo muzika, ji neužgožė garsų sklindančiu iš koridoriaus. Sveiku protu vis dar nesuvokiau kas vyksta, galvojau vis kartojau užpuoliko vardą, bet nenorėjau tikėti, jog tai jis.
-Kristianai, - sukūkčiojau panardindama rankas į plaukus. Staiga daužimas nurimo, klyksmai - nutilo. Susigūžusi laukiau kol prasidės nauja krūša, bet nieko nenutiko. Po kiek laiko pasigirdo triukšmas pirmame aukšte, jis trūko ilgai, bet net nebandžiau įsivaizduoti kas ten vyksta. Galiausiai viskam nurimus pakilau ir drebančia ranka išjungiau muzika. Mėgavausi tyla tarsi ji būtu šventa. Atrodė, kad geriau už ją jau nieko nėra. Nežinodama ką derėtu daryti ar mąstyti, atsiguliau ant lovos, susisukau į kamuoliuką ir prispaudusi prie krūtinės sužeistą ranką, užsimerkiau. Užteko kelių minučių ir aš užmigau…
…
Pabudusi sunkiai praplėšiau skaudančius akių vokus, pirmiau nei ką nors išvydau, pajutau skausmą rankoje. Stipriai sukandusi dantis pabandžiau jį ignoruoti. Deja, nesėkmingai. Suvokiau, kad be nuskausminamųjų nieko nebus, todėl kiek galėdama tyliau ir atsargiau išlipau iš lovos. Vaizdas, kurį regėjau, priminė dulksną, mačiau viską, tačiau tai buvo neryšku.
Prireikė kelių nesėkmingų ir labai skausmingų bandymų, kol galiausiai pavyko atstumti baldus nuo užbarikaduotų durų. Tai padarius, trumpam sudvejojau, ar protinga lysti iš savo slėptuvės, niekaip iš galvos neišmečiau iškreipto vaikino veido ir net mintyse nesugebėjau ištarti jo vardo. Dar kiek pamindžiukavusi, pagaliau išėjau į koridorių neišvėrusi skausmo. Dėl viso pikto palikusi praviras kambario duris kone nušliaužiau į vonios kambarį. Mano laimei, ten radau pirmos pagalbos vaistinėlę ir nuskausminamųjų. Su pasimėgavimu išgėrus porą tablečių ėmiausi žaizdos tvarkymo.
Sutvarsčiusi žaizdą dėl viso pikto išgėriau dar vieną tabletę nuo skausmo. Užgėrus ją dideliu kiekiu vandens, rankomis įsirėmiau į kriauklės šonus ir nuleidus galvą, užsimerkiau. Įsijungus protui stengiausi viską suprasti, kažkaip paaiškinti, bet mintys skriejo padrikai, skambėjo neaiškiai. Kiek praskaidrėjus vaizdui akyse pakėliau galvą. Sunkiai šnopuodama žvelgiau į savo atvaizdą nedideliame veidrodyje. Į galvą įlindo įkyri mintis, jog atrodau panaši į motiną, nors atrodžiau siaubingai. Plaukai išsidarkę, akys raudonos ir patinusios, oda išmėtyta plėmais. Nusprendusi, kad bus geriau jei pirma apsitvarkysiu save, tik tada eisiu tikrinti ar visas namas dar stovi, apšlaksčiau veidą šaltu vandeniu ir šiaip ne taip, iššukavau varnų lizdą ant galvos. Atvaizdui veidrodyje parodžius, kad atrodau geriau, bet vis dar šiurpiai, numojau į tai ranka ir pagaliau pradėjus veikti nuskausminamiesiems, išėjau į koridorių. Tik tuomet pastebėjau, kad ant grindų, sienų, durų, netgi lubų, buvo daugybė kraujo, suvokiau, kad po tokio kraujavimo, žmogus negalėjo likti gyvas, bet staiga toptelėjo mintis: „tai negalėjo būti žmogus”. Oda pašiurpo vien tuo idėjos, kad JIS kažkas nežemiško ir pavojingo. Galvoje tai sunkiai tilpo.
Statydama kojas kiek galėdama atsargiau, nusileidau kruvinais laiptais į pirmą aukštą. Sustojusi jų papėdėje giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Dar kelis kartus pakartojus kvėpavimo pratimus, kad neapimtu panika, žengiau tolyn. Ant grindų mėtėsi baltų nuolaužos, ant sienų aiškiai matėsi nagų palikti rėžiai, visur telkšojo kraujas. Druskos ir rudžių kvapo persisunkęs oras rietė nosį, tačiau kenčiau ir tyliai kėblinau per nežmoniškos jėgos nusiaubtą svetaine, kol sustingau jos viduryje šalia nejudančio kūno…
Delnai skubiai užsidengiau burną, kad nepradėčiau klykti. Siaubas sukaustė kiekvieną kūno milimetrą, kiekvieną raumenuką ir ląstelę. Stovėjau nejudėdama, kone nekvėpuodama, nežinodama ką daryti ir kaip reaguoti. Galiausiai neatlaikius įtampos suklupau šalia išdarkyto ir kruvino vaikino kūno. Tvirtos rankos, kurios kažkada išgelbėjo mane iš gaisro, giliai įsirėžusiais nagais į vaikino gerklę, sustingusios gulėjo ant krūtinės, kuri nesikilnojo. Jis buvo miręs.
-Ach, Kristianai, - akyse susikaupus ašaroms nedrąsiai ištiesiau drebančias rankas ir išlaisvinau jo gerklę. Staiga vaikino akys plačiai prasimerkė. Jis pradėjo be paliovos gargaliuojančiai kosėti ir spjaudytis krauju, bet taip pat greit kaip ir atsikėlė, juodaplaukis krito atgal ant žemės ir neteko sąmonės, o jo žaizdos pradėjo gyti greičiau, nei aš spėjau kvėpuoti.
-Viešpate šventasis, - žioptelėjus. Rankomis remdamasi į purvinas grindis, greit pakilau ant kojų ir kone išskridau iš svetainės. Išbėgusi į lauką nugara įsirėmiau į verandos duris. Gaiviam orui pasiekus plaučius protas prašviesėjo ir maža, kvaila, dalelė manęs, privertė atverti duris iš grįžti atgal.
Tvardydama norą vėl sprukti laukan, lėtai, stengdamasi nekelti triukšmo, iš koridoriuje stovinčios spintos atnešiau apklotą ir juo užklojau nuogą Kristiano kūną.
-Ar ne per dažnai aš jį nuogą matau, - tyliai sau burbtelėjau ir apėjusi kambarį, pravėriau visus jame esančius langus. Viduje vis dar staugiau iš baimės ir šoko, bet lankydama mokyklą išmokau valdyti savo išorę. Todėl ramiai, neatsigręždama atgal išėjau iš svetainės, palikus vaikiną ramiai miegoti ir super greitai gyti, kas vis dar atrodė it haliucinacija, nuskubėjau į virtuvę. Nusiplovusi kruvinas rankas pradėjau naujas paieškas. Kandžiodama apatinę lūpą skubiai naršiau po visas spinteles ieškodama kokio nors alkoholio ar ko nors, kas nuramintu įtampą. Bet viskas ką radau - niekas.
-Velnias, - supykusi spyriau į spintelę ir nustebau, kad tai buvo visai neskausminga, - geri vaistukai, - linktelėjau sau ir nusprendusi, kad dar pora tabletyčių tikrai nepakenks, nužingsniavau laiptų link. Tik prieš tai užsukau trumpam į svetainę pažiūrėt ar dar gyvas tas.. tas… Padaras.
-Ooo, tu rupūže šventoji, - klyktelėjau išvydusi viduryje nusiaubtos svetainės sėdinti vaikiną ir akimis tyrinėjanti aplinką. - Šituose namuose tikrai numirti galima, - bandydama atgauti kvapą sušvokščiau. Viena ranka pasirėmusi į į šoną, o kitą - laikydama priglaudus prie krūtinės, bandžiau nuraminti išprotėjusią širdį, kuri kalatojosi it norėdama ištrūkti laukan. Pakėlusi akis žvilgtelėjau į Kristianą, vaikinas kiek pasukęs galvą į šoną, smalsiai žvelgė į mane, sutikus jo tamsių akių žvilgsnį prisiminiau, jog reikia bėgti…
Patiko (28)