Kruvinos Žvaigždės

Pirmas smūgis pabundant buvo neskaudus, bet pribloškiantis. Tamsa, kurioje buvau pasiklydęs - per šalta. Tikėjausi, kad ta akimirka, kai užspringau savo krauju ir suvokiau viską aplinkui - prasitęs. To nebuvo. Pajutęs svaiguli vėl buvau prarytas tamsos, o mintis sujaukė atvirtimo beprotybe. Be jokios vilties.

Koks šviesus kambarys. Atsisėdau nuo krūtines numesdamas užklotą. Sugniaužiau jo kampa ir apsidairiau. Graži būtybe stovėjo tarpduryje. Ji kažką sake tik aš negaliu suprasti… Staiga ji apsisuko ir išėjo. Likau sėdėti nesuvokdamas nei kur esu, nei ką čia veikiu. Pažiūrėjau į rankas, jos buvo išterliotos kažkuo raudonu. Pasišlykštėjau savimi, turbūt vėl kažką užmušiau, lieka tik tikėtis, kad ne žmogų.

Vėl atsiguliau ant žemės kažin kodėl jausdamas malonumą dėl stingdančio šalčio. Žiūrėjau į lubas… jos buvo baltos, po kelių sekundžių tapo melsvos, kiek vėliau – raudonos. Nuo lubų ant mano kūno lašėjo kažkoks skystis, kuris jautėsi net per užklotą. Skaudėjo absoliučiai viską, todėl stengiausi nejudėti. Išgirdau pažįstamą garsų mišinį prasidedantį dusliu garsu „K“, bet nesupratau jo reikšmės. Lyg visiškai nežinoma kalba rėžtų ausis. Dar keli garsai mane pasiekė iš visai netoli, bet galvoje nebuvo jokios reakcijos. Tuščia. Ir jų nepažinau.

Prieš akis atsirado merginos veidas. Šis buvo pažįstamas, visai ne toks svetimas kaip šaltos grindys ar spalvą keičiančios lubos. Ji kalbėjo, mačiau, bet vis dar girdėjau neaiškius garsus. Jie nesukėlė man jokių jausmų iki tol kol pajutau prisilietimą. Tokį karštą, kad jis nudegino, galėjau prisiekti, kad jaučiau kaip svyla oda, kaip gelia iki pačių kaulų toje vietoje. Patraukiau galvą į šoną ir įsižiūrėjau į merginos veidą. Mintyse naršiau prisiminimus, mačiau viską lyg nespalvotą filmą, bet jame nebuvo garsų… nebuvo ir vardų. Mergina užsidengė lūpas. Jaučiau, kad bijo, bet ką tokio padariau?

Garsų mišinys… tai jau pradėjo erzinti, visiškai jokių žodžių, tik prakeikti garsai. Gražuolė pakėlė ranką ir perbraukė per ranką, po to ją timptelėjo. Jausmas buvo šlykščiai per karštas, todėl džiaugiausi, kad manęs nesupykino.

Šiaip ne taip jai bandant pakelti mane supratau, kad turiu atsistoti. Viskas buvo puiku, bet ji šūktelėjo pledui nuslydus nuo kūno, o aš nesuprasdamas, kas atsitiko toliau spoksojau į ją. Mergina padėjo nueiti į vonią ir įsodino į karštą vandenį. Maniau, kad ji nori gero, padeda… padės… tačiau kažką pasakiusi taip užtrenkė duris, kad nejučia krūptelėjau. Išsitiesiau vonioje iškeldamas kojas ant krašto, nes netilpau visas. užsimerkiau… jaučiau, kaip panyru į miegą… tą tikrą, saldų…

Kojos slystelėjo nuo krašto ir mano galva atsidūrė po vandeniu. Jaučiausi suparalyžiuotas, todėl atmerkiau akis. Vanduo raibuliavo įvairiom spalvom. Spalvos susidėjo į vaizdus, o tie vaizdai į prisiminimus. Pirmiausia pamačiau savo mamą, tą, kuri mirė norėdama mane apsaugoti. Išgirdau jos žodžius „Pasislėpk, niekas neturi tavęs rasti, tai slėpynės.“ Staiga supratau kur esu, supratau, kas įvyko. Atgavau protą… šmėstelėjo dar vienas prisiminimas skaudžiai nudeginęs paširdžius, po to dar ir dar… akimirką šmėstelėjo Aleks šypsena… mūsų bučinys. Nebegalėjau pakelt skausmo, atsisakiau visą tai priimti. Užblokavau viską, kas kėlė prisiminimus,  plienine siena atskyriau jausmus nuo savęs… išnirau dusdamas iš vandens ir tada tiesiog nusiprausiau. Išėjęs iš vonios patraukiau į pusbrolio kambarį. Ieškojau rūbų, kurie galėtų man tikti.

-Reikia pagalbos? – atsklido iš už nugaros, man tai nei kiek nerūpėjo, bet vis dėl to žvilgtelėjęs į merginą mostelėjau ranka.

-Kaip nori, beje, tas kraujas koridoriuje tavo, tad būk malonus, sutvarkyk tai. – balsas priminė grasinimą.

-Lyg man rūpėtų. – nežinojau kodėl, bet panorau atsikirsti, pats žinojau, ką turiu daryti, tegul nekiša nosies.

-Nieko, - pasišaipė, - padarysiu, jog pradėtu rūpėt.

Apsirengęs kiek per ankštus rūbus nusileidau į pirmą aukštą. Virtuvėje suradau skudurą ir kibirą. Atsiklaupęs pradėjau valyti jau pridžiuvusį kraują. Susierzinęs, kad sekasi ne kaip suradau porą valiklių ir juos panaudojęs pasiekiau maksimalų rezultatą. Turėjau jaustis kaip koks valytojas ar pastumdėlis, bet nieko nejaučiau. Suvokiau, kad tai mano beprotybės padariniai, ir būtina sutvarkyti. Pirmą aukštą valiau iki sutemstant. Aleks net nenulipo patikrinti ar vykdau tai, ką ji pasakė, o juk apsidžiaugtų.

Antrą aukštą pradėjau valyti vėlokai, bet bent darbo buvo mažiau. Įpusėjus žiūrėdamas į žemę pamačiau juodus moteriškus aulinukus prieš akis… negirdėjau žingsnių, todėl pakėliau akis norėdamas pamatyti, kaip šį kart Aleks iš manęs pasišaipys, bet tai buvo ne ji. Šoktelėjau atgal ir kiek įmanoma šliaužiau kol moteris ramiai, visai be garso žengė vis arčiau prie manęs, kol prirėmė prie sienos. Negalėjau pasiversti, kad ir kaip stengiausi.

-Tu mirusi, to negali būti…

-Juk žinai, kad gali… juk nepatikrinai pulso… – atkartojo mano didžiausią baimę, klajojusią galvoje. Pamotė nusišypsojo rodydama gyjančias žaizdas. – Bet tu, aišku, atkentėsi. – iš už nugaros išsitraukė tą patį peilį. Mano košmarą.

-Pasitrauk, juk žinai, kad mirsi net manęs nepalietus, galiu virsti kuom tik noriu. – grasinau.

-Tikrai? – išsiviepė. – Juk tu išsekęs, negali pasiversti net į katę, kur gi tu dingsi?

Iš kur ji žino? Lyg skaitytu mintis… ji pasilenkė prie manęs, peilis artėjo prie kaklo. Užsimerkiau ir nesipriešindamas laukiau galo, bet kai nieko neatsitiko – atsimerkiau, o jos jau nebebuvo. Dieve, kur Aleks? Pašokau ant kojų ir sušukau jos vardą, bet tyla tiesiog spengė. Kur ji?… Kad tik nebūtų ko nors nutikę, mums reikia bėgti. Apėjau visus kambarius, bet čia nebuvo nei gyvos dvasios.

-Kristianai? – sušnabždėjo man prie ausies. Atsisukau.

-Aleks, aš tavęs iešk… – būtybės akys švietė niūria gelsva spalva, tai ne ji… griebiau padarą už rankos, bet ji man įkando ir spyrusi į pilvą tiesiog dingo.

Atsisėdau ant žemės ir pravirkau… pirmą kartą po tiek daug laiko. Nors jaučiau grėsmę padėjau galvą ant šaltų virtuvės plytelių ir užsimerkiau.

Jaučiau, kad sapnuoju. Gulėjau ir žvelgiau į dangų.

-Kristianai, ar viskas gerai? – paklausė pusbrolio balsas.

-Pasakyk man, kaip aš galiu mirti? – paklausiau abejingai. Jis mane grubiai griebęs už drabužių pasodino.

-Ar viskas yra gerai? – pakartojo klausimą. Bet aš jį girdėjau, girdėjau jo mintis. „Akys negyvos“, „Jaučiu kažką negero“, „Veidas perkreiptas beprotybės“.

-Ne. – nors tai buvo atsakas į jo mintis, jis suprato kitaip.

-Aš tuoj pat grįšiu į namus, tau lieka tik palaukti. Neiškrėsk nieko kvailo. – ir dingo. Gulėjau žolėje, mėgavausi žvaigždėmis, čia aš saugus, bent trumpam.

Patiko (23)

Rodyk draugams

Parašė eleco 2012-02-03 17:47
Žymos: 30D, K.Ž, Kristianas, XV.
Įrašo kategorijos: Kristianas.