Kruvinos Žvaigždės - XVII.I. Alex
Atsisėdusi išvydau aplinkui žaliuojantį lauką, tolumoje regėjau pievą ratu supantį mišką. Švelnus vėjelis kedeno mano plaukus, kuteno nuogą kūną… Akys kone ant kaktos iššoko išvydus, jog sėdžiu žolėje nuogut nuogutėlė, ant kūno net nebuvo likę nei vieno auskaro ar tatuiruotės.
-Kodėl man visa tai vyksta? - sukuždėjau rydama ašaras. Panardinusi pirštus į žolę pradėjau ją rauti, tarsi tikėdama, kad kartu išsirauna ir mano skausmas bei neviltis. Tam nepadėjus puoliau keturiom ant žemės ir pradėjau klykti. Klykiau iš visos gerklės trankydama kumščiais į žalią žolės kilimą stengdamasi iškaukti visą savo sielvartą. Tačiau ir tai nesuveikė.
Praradusi viltį atsiguliau ant šono ir susisukau į kamuoliuką. Kūną krėtė drebulys, o galvoje spengė įkyrios mintys. Norėjau viso to nusikratyti, užsimerkusi bandžiau tai padaryti, bet urzgimas pažadino mane iš naivių svajonių. Pramerkusi akis išvydau juodas gyvūno kojas, kilstelėjus galvą pamačiau prie manęs stovinčią juodą panterą. Ji tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į mane akimis, kurios buvo identiškos manosioms.
-Kas tu? - paklausiau gyvūno atsisėsdama. Gilioje minčių kertelėje kilo mintis, jog galbūt čia Kristianas, bet širdis sakė visai ką kita. Jaučiausi išsigandusi, sutrikusi ir vis dar velniškai liūdna, tačiau įsižiūrėjus į savo akis kitame sutvėrime visa tai dingo. Tarsi apgaubta ramybės ir pasitikėjimo skraistę ištiesiau rankas į panterą ir panardinau pirštus juodame kailyje. Geriau įsižiūrėjus į jos akis pasirodė lyg kas jose judėtu, bandžiau įžvelgti kas tai, bet paskendau nematytame mėlyje.
Apimta nežemiško lengvumo skrodžiau orą, po savimi regėjau žaibišku greičiu skriejantį mišką, staiga tai liovėsi ir atsidūriau priešais baltąjį namą. Žengiau artyn jo ir pro galines į lauką išžengė Kristianas. Nusišypsojau jam, tačiau jis to nematė. Jo kūnas atrodė išsekęs, po akimis kabėjo juodi maišeliai, oda atrodė permatoma. Žengęs kelis žingsnius artyn manęs vaikinas nusišypsojo, bet tuoj pasisuko atgal į namą ir krito ant žemės dusdamas. Kristiano kūnas pradėjo nevalingai purtytis apimtas traukulių. Norėjau pribėgti jam padėti, bet kažkas mane laikė.
-Alex, - man pritrūko oro vaikino lūpoms sukuždėjus mano vardą. Maniau, jog man pasigirdo, bet negalėjau rizikuoti. Turėjau jam padėti.
Tankiai sumirksėjau ir susivokiau vėl sėdinti priešais panterą. Ji stovėjo priešais žvelgdama tik man į akis, bet neturėjau laiko stebėtis gyvūno žmogiškumu.
-Man reikia eiti pas jį, - ryžtingai ištariau, panteros akys sužėrėjo.
Prabudau dusdama nuo visų pojūčių ir emocijų, tačiau tai manęs nesulaikė. Skubiai pakilus ant kojų svirduliuodama pasukau upelio link. Miške viešpatavo juoda naktis ir tai suteikė man jėgų. Bėgau akmenuotu upelio dugnu greičiau nei kada nors iki tol, nors ir jaučiau kaip aštrūs akmenys žaloja nuogą kojų odą, neleidau skausmui manęs sulėtinti. Išvydusi pažįstama proskyną atsispyriau nuo didesnio akmens ir iššokus į krantą, dar labiau įsibėgėjau.
Sustojau tik tuomet kai savo akimis išvydau baltą namą apgaubtą nakties. Virš jo pro debesų tarpą spindėjo sidabrinė jaunatis apšviesdama namą it prožektoriaus šviesa. Giliai įkvėpusi pajudėjau namo link. Žingsnis po žingsnio artėjau link savo tikslo, o širdies dūžiai vis greitėjo ir garsėjo. Mirtinoje nakties tyloje, kurioje net nekaukė vilkai, girdėjau jaudinantį savo širdies dūžių aidą susimaišiusi su giliu šnopavimu. Įžengusi į vidų įsiklausiau. Namas skendėjo visiškoje tyloje, tik kažkas netolygiai kvėpavo svetainėje. Kiek nustebau, kad tai išgirdau būdama kone kitoje namo pusėje, bet po visko kas jau buvo įvykę, nebekreipiau į tai didelio dėmesio.
Įėjusi į svetainę iškart pastebėjau vaikiną gulinti ant sofos. Net per antklodę mačiau sunkiai besikilnojančią krūtinę, virpančius akių vokus ir kone perregimą odą. Refleksiškai vieną ranką prisidengiau burną, kitą - priglaudžiau prie krūtinės, akyse susikaupė ašaros. Kaltės jausmas buvo toks stiprus, jog atrodė it spygliuotas vijoklis apsivijęs širdį, o kuo labiau bandžiau įtikinti, kad nesu dėl to kalta, tuo labiau jis spaudė. Priėjusi prie sofos suklupau. Drebančiais pirštais paliečiau liepsnojantį Kristiano veidą, jo kakta buvo nusėta prakaito lašeliais, o pro pravertas lūpas jaučiau iškvėpemą karštį. Prisitraukusi arčiau vaikino abiem rankomis suėmiau jo delną, švelniai jį palytėjusi lūpomis priglaudžiau sau prie skruosto ir užsimerkiau. Pro užmerktus akių vokus išsprūdo kelios išdavikės ašaros. Nusibraukusi vandens lašiukus nuo veido atbula ranka suklusau, nes išgirdau kažką leidžiantis laiptai… Sustingusi vietoje laukiau kas bus. Lėti, sunkus žingsniai artėjo, paskui juos sekė sunkus, pavargęs kvėpavimas ir greiti širdies dūžiai.
Staiga svetainėje įsižiebė šviesa, pasigirdo baimingas aiktelėjimas ir nevalingas keiksmažodis.
-Alex, tu velniškai mane išgąsdinai, - susiėmęs už krūtinės sušvokštė jau matytas šviesiaplaukis. Nesugebėdama susivaldyti skubiai atsistojau ir žengiau link vaikino. Lyg išvydęs vaiduoklį jis pradėjo trauktis atbulas, bet sustojo likus kelioms pėdoms iki aklavietės, sienos. Net nebesistengdama savęs suvaldyti, stumtelėjau vaikiną į ją, bet pasirodė, kad panaudojau daugiau jėgos nei žadėjau, ar tuo labiau maniausi turinti. Kūnui bumbtelėjus į kietą paviršių, nuo sienos sudrebėjęs nukrito paveikslas, o šviesiaplaukis inkštelėjo, matyt iš skausmo.
-Kas jam? - iškošiau pro sukąstus dantis įremdama alkūnę į mamos berniuko kaklą.
-Aš nežinau, - žioptelėjo.
-Ach nežinai, - nusivaipiau spustelėdama stipriau ranką, - o dabar žinai?
-Aš ne… - sušvokštė gaudydamas oras ir plėšdamas mano ranką nuo savęs. Dar labiau įsiutau, kai jam tai pavyko. - Aš tikrai nežinau kas Kristianui, tikėjausi, jog padėsi man dėl to.
Sunkiai šnopuodama stebėjau vaikino veiksmus iš po blakstienų. Rankos pačios gniaužėsi į kumščius.
-Auč… - suinkštė šviesiaplaukis. Nustebusi palenkiau galvą į šoną ir bukai įsispoksojau į jo ranką, kuria apsivijusi buvo kažkokia keista gėlė auganti vazone kambario kampe. Augalo paviršius buvo padengtas daugybe mažiukų spygliukų, kurie smigdami į vaikino ranką, jam kėlė skausmą.
-Kas per… - dar nebaigus man baigti sakinio, staiga gėlė atleido ranką ir susitraukusi grįžo į savo vietą. - Aš tikriausiai ir vėl miegu, - sukuždėjau sau, nes tai velniškai priminė įvykį su vijokliu ant mano rankos.
-Daugiau taip nedaryk, - subarė mane blondinas trindamasis ranką ir eidamas link Kristiano, tačiau aš jį sustabdžiau pusiaukelėje.
-Išvis, kas tu toks? - piktai žiūrėdama į kone baltas vaikino akis paklausiau. Stengiausi bent kuriam laikui išmesti iš galvos matytą vaizdą.
-Erikas, malonu, - išsišiepė šis ir patraukęs mane į šoną, nuėjo prie Krisčio.
-Man tai nieko nesako, - pasijautusi apgailėtinai sunėriau rankas po krūtinę, tarsi taip norėdama išreikšti savo nepasitenkinimą.
-Aš tavo mamos sūnus, - tarė gūžtelėdamas pečiais, o aš žioptelėjau iš nuostabos bandydama suvokti tai, ką išgirdau. -Na, gal labiau įsūnis ar globotinis, - pradėjo atsainiai aiškinti pastebėjęs siaubo perkreiptą mano veidą. Erikas pasilenkęs palietė Kristiano kaktą ir liūdnai pakraipė galvą. Tuomet žiojosi kažką sakyti, bet Krisčio akys plačiai prasimerkė ir mudu su šviesiaplaukiu sustingome.
-Grįžai manęs nužudyt? - ironiška pašaipą išsprūdo iš vaikino lūpų, o ją palydėjo stiprus kosulys. - Blogėja. Greit nebus ko žudyt, - gergždžiančiai nusijuokė Kristianas. Negalėdama žiūrėti į skausmo perkreiptą jo veidą nusukau žvilgsnį ir pastebėjau kraują vaikino delne.
-Jam vėl prasidėjo, - šviesiaplaukis pritūpė prie lovos ir rankomis pasirėmė į kelius. Jo žvilgsnis žvelgė į vieną tašką, veidas atrodė išvargęs.
-Prasidėjo kas? - paklausiau, bet atsakymo nesulaukiau. - Klausiu, kas prasidėjo? - Erikui nesureagavus stumtelėjau jį koja ir jis krito ant kelių.
-Beprotybė.
Užsimerkiau. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, bet tai nepadėjo. Senas kraujo kvapas tvyrantis ore vimdė, bet be jo buvo dar kažkas. Salsvas, šlapiu gyvūnu ir mišku atsiduodantis kvapas rietė nosį, tačiau greit pasikeitė ir tapo malonesnis.
-Po velniu, keršyk! Nužudyk mane taip, kaip žudžiau tave! - krūptelėjau Kristianui pradėjus šaukti. Įsmeigus į jį žvilgsnį nustėrau, akys juodos it naktis už lango žvelgė į mane neapykantos žvilgsniu. Sudrebėjau žengdama žingsnį atbulomis, bet neleidau sau bėgti. Grįžau, kad jam padėčiau, - priminiau sau. Priėjusi arčiau pritūpiau šalia sofos tikėdamasi, kad vaikinas mane atpažins.
-Na? - Kristianas pakreipė galvą, tarsi kažko laukdamas.
-Alex, atsargiau, - perspėjo Erikas.
-Tu tikrai tikiesi, jog klausysiu blondino? - net nežiūrėdama į jį atkirtau ir ištiesiau ranką, norėdama paglostyti Krisčio skruostą. - Be to, nebūtu pirmas kartas, kai jis mane sužeidžia , - tariau, nors nebuvau tikra, ar vertėjo tai daryti.
Staiga, Kristianas čiupo mane už rankos ir truktelėjo į save. Sutrikusi skubiai pasirėmiau delnu į sofą, kad neužgriūčiau išsekusio vaikino, kuris atrodė, jog jau nebe šioje žemėje. Užmerkęs akis jis giliai dūsavo, bet tamsiaplaukio pastangos nurimti baigėsi sunkiu kosuliu. Širdį pančioję vijokliai dar stipriau suspaudė ir taip vos bepulsuojančią širdį. Žinojimas, kad jam blogai ne dėl manęs, negelbėjo. Kaltė griaužė mane visą iš vidaus it maži, niekingi vabaliukai.
-Turi būti kažkas, ką mes galėtume padaryti, - kone suinkščiau atsisukusi į Eriką, bet jis tik nuleido galvą. Pabandžiau kreiptis į kitą vaikiną. - Kristianai, - tyliai prabilau pajudindama spaudžiama ranką. Jis prisitraukė mane dar arčiau ir atsimerkė. Man kiek palengvėjo išvydus jo akis vėl kone žmogiškas, bent jau tiek, kiek tai įmanoma.
-Kur tu buvai? - paklausė. Kažkas slypėjo tame balse, bet nesugebėjau perprasti kas.
-Ieškojau dvasinės ramybės, - pasišaipiau, tačiau tuoj susivokiau, kad tai ne vieta ir ne laikas, todėl atsakiau rimtai, - deja, vietoj jos radau kažkokį keistą kaimelį ir košmarus, kuriuose, ačiū kažkam aukščiau, nebuvo tavęs, - silpnai šypsodamasi kalbėjau. Iš jo žvilgsnio supratau, jog mano kalbėjimas padeda labiau susikoncentruoti.
-Kaimelio.., - sumurmėjo susiraukdamas. Mačiau, jog stengiasi, tačiau paslėpti skausmo Krisčiui nepavyko, - kaip jis atrodė? - paklausė ir skubiai nusisukęs pradėjo kosėti krauju.
-Kaip kaimas, - prunkštelėjau, tačiau ir vėl susivokiau, kad tam ne laikas. - Na, žinai, seni, negyveni namai, kai kurie iš jų apdegę, kiti - visai sudegę, nudžiuvus žolė, bjauri augmenyje, - aiškinau nesuprasdama kodėl jam tai svarbu, - kažkas panašaus į vaiduoklių miestelius iš senų vesternų, gal kiek nuobodžiau, - sunkiai atsidusau baigus savo mažą kalbelę. Ir taiga toptelėjo mintis, gal labiau prisiminimas, kad gyvenvietėje palikau savo daiktus. Nesusilaikiusi trinktelėjau sau į kaktą ir vos neužgriuvau ant Krisčio, nes toji ranka laikė mano pusiausvyrą.
-Žvaigždžių slėnis.., - sumurmėjo užsigalvojęs Erikas, o aš jį labai sėkmingai ignoravau. Tačiau pro akis nepraleidau akimirkai Kristiano veide šmėkštelėjusio susidomėjo, bet jis dingo taip pat greit, kaip ir pasirodė. Vietoje jo pasirodė dar didesnis nuovargis, kurį išreiškė ir žiovulys.
-Tau reikia pailsėti, - sukuždėjau švelniai paglostydama skruostą. Vaikino akių vokams pradėjus merktis atsitraukiau ir atsistojusi pasisukau į svajojantį šviesiaplaukį, - padėk Kristianui užlipti į virtų.
-Jam ir čia gerai, - tarstelėjo smalsiai tyrinėdamas mano veidą, o tuo tarpu mano kumščiai norėjo patyrinėti jo pilvą.
-Ne, negerai, - užpykau ant Eriko dėl jo naivumo, - jis sunkiai serga, kaip tu nesupranti, juo reikia rūpinti ir slaugyti, jei norim, kad pasveiktu, - mano balsas pakilo keliomis oktavomis, kūną užvalgė pyktis, kuris išblėso vos išgirdau iš skausmo dejuojantį Kristianą. - Prašau tavęs, tiesiog daryk kaip liepiu, - verksmingai paprašiau ir vaikinas pritariamai linktelėjo.
Erikas gana nesunkiai pakėlė Kristiano kūną nuo sofos ir pajudėjo laiptų link. Juodaplaukis nei kiek nesipriešino nešamas, tik vis sudejuodavo šviesiaplaukiui jį krestelėjus, o kartu su jo dejonėmis nebyliai suinkšdavau ir aš. Nors nejaučiau fizinio skausmo, tačiau širdgėla nedavė ramybės. Matant negaluojanti vaikiną, kuris išgelbėjo mane iš gaisro vertė apmąstyti savo elgesį su juo, kuris tikrai nebuvo pagirtinas. Tačiau nuo tokių minčių mane atitraukė tas pats keistai salsvas kvapas. Einant už vaikinų jis paaštrėjo ir prie jo prisidėjo naujų aromatų. Niekaip neperpratau kas tai, bet sustojusi visai šalia Eriko, panorau atsitraukti, mat nuo jo ir Krisčio velniškai trenkė karščiu, tarsi jie abu stovėtu ugnyje.
-Tau viskas gerai? - paklausė mamos berniukas sukdamas į svečių, jei tiksliau, mano kambarį. Atsakiau nežymiai linktelėdama ir nieko netarus išstūmiau vaikiną iš miegamojo iškart, vos jis paguldė Kristianą ant lovos. Atsargiai atsisėdus greta jo nubraukiau juodus plaukus nuo vyriškos kaktos. Kelias minutes liūdnai spoksojau į virpančias blakstienas ir akių vokus, po kuriais lakstė akių obuoliai. Nebegalėdama daugiau pakelti sunkumo krūtinėje atsistojau ir kaip mokėdama švelniau, bei atsargiau, nuvilkau vaikino marškinėlius. Apklojusi ir taip karštą kūną antklodę, tyliai palikau kambarį.
Išėjusi į koridorių atsirėmiau kaktą į sieną ir užsimerkiau. Visą kūną purtė keistas drebulys, akyse sunkėsi ašaros ir norėsi kaukti iš baimės ir skausmo. Visko buvo per daug. Žymiai per daug. Nebesuvokiau kas vyksta nei su manimi, nei su viskuo, kas sukosi apie mane: Kristianas, Erikas, mergaitė miške, motina ir keistas dienoraštis su G.B inicialais, ir tai tebuvo dalis to, kas mane kankino.
Atsitraukusi nuo sienos, atsirėmiau į ją nugara ir lėtai nuslydau žemyn. Sėdėdama ant žemės prisitraukiau arčiau sulenktas kojas. Jos it negyvos gulėjo sudribusios ant žemės, tarsi būdamos ne mano kūno dalimis. Padėjusi ant kojų rankas pakėliau paltuko rankovę ir įsispoksojau į apibintuotą ranką, į galvą pradėjo lysti prisiminimai iš nakties miške. Nors ir nenorėjau, suvokiau, kad tai ką regėjau buvo tikra.
-To negali būti, - tyliai sau sušnabždėjau plėšdama nuo rankos medicininį tvarstį. Mintis, jog tai ką sapnavau sapne gali būti tikra, atrodė mažų mažiausiai absurdiška. Tačiau nerimastingas jausmas suvirpinęs širdį vertė tuo įsitikinti. - Ne, - žioptelėjau pirštų galais braukdama per išblyškusią, tobulą odą, kuri vos prieš parą buvo pažeistą aštrių pusžvėrio nagų. Pasitryniau akis, tankiai sumirksėjau, netgi trinktelėjau galvą į sieną, jog įsitikinčiau, kad nemiegu. Ir aš nemiegojau. Tai vyko realybėje, mano žaizdą išgydė vijoklis..?
Dar nespėjus pilnai suvokti kas man nutiko, staiga prasivėrė gretimo miegamojo durys ir į koridorių it viesulas įskriejo Erikas. Akimirkai sutrikusi, bet skubiai atsigavusi, įsikišau tvarstį į paltuko kišenę ir paslėpus ranką smalsiai pažvelgiau į šviesiaplaukis.
-Kas… Manau žinau.. yra? kas Kristianui.. - Susiraukiau mūsų žodžiams susimalus ir praradus reikšmę. Sunkiai pakilusi nuo grindų mostelėjau ranka, kad vaikinas pakartotu ką sakė.
-Manau žinau kas yra Kristianui…
Patiko (20)