Kruvinos Žvaigždės - XIX. Kristianas
-Tu beprotė. - nusijuokiau, bet rankos savaime susigniaužė į kumščius.
-Žinau. – atsakymas atpalaidavo ir vėl galėjau nusišypsoti, norėjau vėl ją pabučiuoti, bet mačiau, kad ji dar nebaigė kalbėti. Ta liepsnelė akyse tiesiog gąsdino. - Sakyk ką nori, žinau, jog tai įmanoma. – sukandau dantis išgirdęs visišką įsitikinimą.
-Po velnių, ne. Tai neįmanoma. Įsidėmėk tai. - kone suinkščiau maldaudamas, kad tai būtų sapnas.
-O dar Aleksas sako, kad aš užsispyrusi. Jis akivaizdžiai nematė tavo dramų. – nustūmė mane į šalį ir priėjo prie lovos. Nesuvokiau kaip tai susiję su tuo, ko ji prašo. - Jei nepadarysi tu, paprašysiu Eriko, esu tikra mylimasis pusbroliukas sukalbamesnis. Ką manai?
-Ne, ne, NE! Ar tu suvoki ką kalbi? – susmukau ant grindų ir žiūrėdamas į žemę purčiau galvą.
-Aš? Taip. Tu – akivaizdu, jog ne. – girdėjau ją, bet nedrįsau pakelt akių. -Kristianai, tu manęs nepažįsti. Nustebtum sužinojęs ką galiu.
-Tai neįmanoma! Eik pas Eriką, jis ilgiau gyveno tarp JŲ. Aš nemoku, aš nežinau. – pakėliau į ją akis mesdamas iššūkį.
-Tu taip pat vienas JŲ, nuo to nepabėgsi. Bet kaip nori, turiu pripažinti, Erikas tikrai dailutis, mielai susirangysiu jo glėbyje.
Susierzinau ir atsistojau, kol ji knisosi krepšyje ir nusirenginėjo atidaręs duris išėjau stipriai jas užtrenkdamas. Eina ji po velnių. Aš turiu kur grįžt, nesvarbu, kad esu nelabai sveikas, bet jau šiandien manęs čia neliks nei kvapo. Jei Erikas žino tiesą - ji bus jo atsakomybė, nebe mano. Nulipau laiptais ir patraukiau tiesiai prie sofos. Apsirengiau išmėtytus rūbus ir įsiklausiau į garsus. Tyla. Nuo stalo paėmiau Eriko piniginę ir išėjau pro duris, kieme išgirdau Aleks klyksmą. Jau sukausi bėgti atgal, bet ji kvietė ne mane, o Eriką. Tai tik dar labiau įsiutino, todėl nusisukau nuo namo ir įžengiau į miestelio gilumas.
Nežinau kiek laiko ėjau iki greitkelio, kur buvo autobusų stotelė, nes ją pasiekęs jaučiausi ne tik ligotas, bet ir toks išvargęs, kad tik pažvelgęs į tvarkaraštį susmukau ant suoliuko. Vienintelė mintis, taip guodžianti išvargusį kūną buvo ta, kad bent nebesivaidena. O gal? Juk gali būt, kad iš tiesų bastausi po mišką manydamas, kad esu čia… įsignybiau į ranką, tačiau vis dar vaizdas buvo tas pats. Tikiuosi, kad tai tikra.
Atvažiavo autobusas. Nepamenu kaip į jį įsėdau… neprisimenu net kaip nusigavau prie Emos buto. Ji atidarė duris susirūpinusi. Papasakojau, kad sergu kažkuo, kas mane žudo, bet žinau, jog tai neužkrečiama. Prašiau pagalbos, maldavau manęs nepalikti… ir pažadėjo… pažadėjo, kad man padės. Artėjant vakarui daug praeities detalių išskydo atmintyje, užmigau šalia būtybės, kuriai nejaučiau visiškai nieko, gal tik dėkingumą.
Pabudau jausdamasis kiek geriau, vakarykščiai sąmonės užtemimai išdegino dideles juodas skyles atmintyje, todėl jaučiausi kiek nejaukiai. Pakilau iš lovos. Ema jau buvo kažkur virtuvėje, todėl pamatęs kuprinę, kurią jai palikau saugoti pradėjau joje kuistis. Ieškojau keturių mažų buteliukų pritvirtintų prie virvelės, kurie atrodė lyg keisti juvelyriniai dirbiniai. Juos radęs ten kur ir palikau lengvai atsidusau. Buteliukai buvo įtaisyti praplėštame kuprinės apmušale, turbūt todėl teisingai maniau, kad jie bus saugūs. Užsikabinau vėrinį ant kaklo ir paslėpiau jį po marškinėliais.
Virtuvėje ant stalo buvo padėti indai su maistu. Ema mane pamačiusi stipriai apkabino ir pasakė, kad atrodau daug geriau. Tai buvo tiesa, jaučiausi geriau, bet apatija nebuvo dingusi. Mergina atrodė, kaip beveidė žmogysta ir niekaip neišėjo susikaupt ties tuo ką ji sakė. Jau po pietų sėdėjom ir žiūrėjom televizorių, kai pajutau, kad širdies plakimas pagreitėjo atstūmiau Emą į šalį, nes žiūrėdama kažkokią dramą atsirėmė į mane ir padėjo galvą ant peties. Jau atsistojęs susvyravau ir kritau ant žemės.
-O Dieve, tau iš nosies stipriai bėga kraujas. – pripuolusi pradėjo panikuoti.
-Ne pirmas kartas. – atsisėdau ir ranka bandžiau tai pristabdyti.
-Tau reikia daktaro! – griebė telefoną ir vėl priklaupė prie manęs, čiupau jį jai renkant numerį.
-Nereikia man jokio daktaro.
-Bet… Kristianai…
-Kas bet? – šį kart užrėkiau.
Ji pakėlė nuo stalo veidroduką ir padavė į rankas. Nors ir ištepliojau jį krauju puikiai mačiau, kaip ant veido išryškėjo visos kraujagyslės. Padaviau telefoną isterikei ir prieš pradėdamas dusti iškošiau „Kviesk Aleksą, jei iškviesi gydytojus ar jis juos iškvies – mirsi tu“. Jau nebegirdėjau kaip ji skambino… tiesiog atsijungiau. Spėjau pajusti, kaip galva trenkiasi į grindinį.
Vėl žinojau, kad sapnuoju. Mama laikė mane už mažytės rankutės. Žvelgiau į ją, kol ji atsitūpė ir stipriai mane apkabino. Tada tiesiog nusiėmė nuo kaklo vėrinį ir užkabino ant manojo.
-Visada prisimink. Čia buteliukai. Juose – skystis galintis paprastą žmogų paverst beveik tokiu kaip tu, bet svarbiausia, kad tas žmogus tave apsaugos… dieną naktį bus su tavim, kol tu jį paleisi. Buteliukas po buteliuko reikia suleisti žmogui į veną. – parodė į rankas per sulenkimus ir pridūrė, kad gali būti ir kitų vietų bei kai aš užaugsiu jau tai žinosiu. – Paskutinis dalykas tai tavo pačio kraujas. Neišsigąsk. – paglostė galvą. –Jo reikia daug daugiau, beveik dešimt kartų daugiau nei yra šiuose buteliukuose. Žinau, kad kai užaugsi tu tai prisiminsi… todėl sakau, kad myliu tave, kad ir kas nutiktų.
Pažiūriu žemyn… į mažą rankutę spaudžiančią vieną iš buteliukų.
Pabudau dėl šalčio krečiančio mano kūną. Prie lovos stovėjo trys žmonės, prietemoje atpažinau tik Ema, todėl kai ji įjungė šviesą tai mane suglumino. Įsiutęs Aleksas žvelgė į mane lediniu žvilgsniu. Atsisėdau atsiremdamas į siena, bet kūnas buvo toks išsekęs, kad kone įsivaizdavau kaip jis suyra. Dar vienas žmogus kambaryje buvo kiek žemesnis, smulkesnis, bet labai panašus į Aleksą. Esu jį matęs, bet tikrai gerai jo nepažįstu ir tai mane glumino. Čia pasikviečiau Aleksą, kad išduočiau paslaptį, bet Metis viską sujaukė.
-Sakiau, kad nemeluoju, jis atrodo ne kaip, o būtum matęs kas įvyko prieš kelias valandas… – išbėrė Ema savo isteriška greitakalbe.
-Man nesvarbu. Aš išeinu. – Aleksas apsisuko ir išėjo. Metis šūktelėjo jam, kad liks padėti Emai.
Vėlai vakare, kai Ema jau miegojo, vaikinas sėdėjo kartu su manim ir pasakojo ką buvo iškrėtęs su savo geriausia drauge. Tokie pasakojimai mane tik atbaidydavo nuo minčių, kad galėčiau tą žmogų paversti tokiu kaip aš, bet šį kartą… aš juo pasitikėjau. Tikėjau, kad būtent jis padės man suprasti tą mįslę „Viskas mūsų kraujyje“.
-Meti, jeigu aš tau galėčiau padovanoti galimybę pasiversti kokiu tik nori padaru, taip pat gautum ir jėgą, greitį… tobulą raumenų struktūrą ir dar daug visokių gerų dalykų. Ar priimtum ją mainais į pagalbą? – staiga vaikinas sukluso. Įdėmiai išklausė ir kelias minutes svarstė ką atsakyti.
-Tai skamba kaip utopija, bet aš sutikčiau.
-Aš ne žmogus.
-Žinau, mačiau tave parke su Aleks, kai sekiau ją dėl lažybų. Ilgai maniau, kad tai susapnavau.
-Keista, tavęs aš nepastebėjau. – susinervinau supratęs, kad ne visada būnu toks atsargus.
-Aš sutinku, padėsiu kuo galėdamas. – jo žodžiai tik jam pačiam reiškė pergalę, man – tai buvo dar viena našta…
Patiko (23)