Kruvinos Žvaigždės

-Tu beprotė, - pašaipiai nusijuokė, jutau kaip jo rankos susigniaužia į kumščius ant mano liemens.

-Žinau, - patylom burbtelėjau prisiminus balsą galvoje, tačiau nepasidaviau. - Sakyk ką nori, žinau, jog tai įmanoma.

-Po velnių, ne. Tai neįmanoma. Įsidėmėk tai, - kone urgzdamas kalbėjo. Trumpam pažvelgiau vaikinui į akis ir įrėmusi rankas į krūtinę, nustūmiau į šalį, kad galėčiau prieiti prie lovos.

-O dar Alexas sako, kad aš užsispyrusi. Jis akivaizdžiai nematė tavo dramų, - kiek galėdama lengvabūdiškiau kalbėjau, nors viduje viriau pykčių. Kaip jis drįsta taip su manim kalbėti, - jei nepadarysi tu, paprašysi Eriko, esu tikra mylimasis pusbroliukas sukalbamesnis. Ką manai? - tęsiau toliau savo manipuliacinę kalbą krepšyje ieškodama ko nors persirengti.

-Ne, ne, NE! Ar tu suvoki ką kalbi? - niršdamas susmuko ant žemės ir papurtė galvą. Akimirka užsigeidžiau prieiti ir apkabinus Kristianą paguosti, bet kažkas mane nuo to sulaikė.

-Aš? Taip. Tu - akivaizdu, jog ne, - pašaipiai prunkštelėjau. - Kristianai, tu manęs nepažįsti. Nustebtum sužinojęs ką galiu, - nebuvau tikra ar jis supras apie ką kalbu, tačiau prieš mano akis stovėjo vaizdas, kaip vaikinas draskė sako rankas. Tikėjau, jog galiu tai išverti.

-Tai neįmanoma! Eik pas Eriką, jis ilgiau gyveno tarp JŲ. Aš nemoku, aš nežinau, - išrėžė, tai sutrikdė. Pasimetusi tylomis iš krepšio išsiėmiau trumpą, vos užpakalį dengiantį džinsinį sijoną ir numetus jį ant lovos nusivilkau paltuką, taip likdama stovėti apsirengusi tik šortukais ir bikiniu.

-Tu taip pat vienas JŲ, - ypatingai pabrėžiau žodį, kuri Kristis ištarė kone kaip keiksmažodį, - nuo to nepabėgsi, - nusivilkusi šortukus palikau juos gulėti ant grindų ir įnikau krepšyje ieškoti plaukų gumytės. - Bet kaip nori, - atsainiai gūžtelėjau pečiais ir susirišau plaukus į arklio uodegą aukštai pakaušyje, - turiu pripažinti, Erikas tikrai dailutis, mielai susirangysiu jo glėbyje, - negalėdama patikėti, jog tikrai tai sakau, atsisukau į Kristianą, kad išvysčiau jo reakciją.

Mano nuostabai, jis skubiai atsistojo ir nieko netaręs nulėkė prie durų. Jas pravėręs dingo tarpduryje su trenksmu. Likus stovėti viena sunkiai atsidusau. Viena dalis manęs troško jį pasivyti ir atsiprašyti, kita - eiti pas Eriką ir gauti ko noriu. Nors pati pilnai nesupratau kas tai… Skubiai apsivilkusi sijoną sustojau prieš pinto rėmo veidrodį stovintį ant komodos ir suklykiau iš šoko. Susiėmusi už burnos žengtelėjau atbula, negalėjau patikėti savo akimis. Vietoj savo atspindžio veidrodyje mačiau juodą panterą žmogaus akimis.

-Tai netikra, - sumurmėjau stipriai užsimerkdama, - netikra, - atsimerkiau tikėdamasi, jog veidrodyje nieko nebus, bet ji vis dar stovėjo vietoje mano atvaizdo. - Erikai! - klyktelėjau, - Erikai…

Vaikinas nepasirodė. Protą užvaldė baimė. Negalėjau susitaikyti su mintimi, jog viskas, kas man nutiko, tikra. Užsimerkusi ašarų pritvinkusias akis susmukau kur stovėjusi ir susigūžusi lingavau pirmyn atgal. Po visos amžinybės, o gal vos po kelių sekundžių, mano pečius apglėbė tvirtos rankos. Nemąstydama puoliau į vaikino glėbį ir jame pasislėpiau.

-Kas nutiko? - per savo raudą išgirdau išsigandusį Eriko balsą.

-Ve… veidrodyje, - sukūkčiojau pirštų rodydama į daiktą, - ji veidrodyje.

Vaikinas lėtai ir atsargiai paleido mane iš glėbio ir atsistojo. Girdėjau jo žingsnius artėjančius prie komodos, po jų sekė sunkus atodūsis ir žingsniai atgal. Klūpėdama ant žemės keturiomis, rankomis laikiau užsidengusi galvą, tarsi bijodama, kad veidrodis suduš į milijonus šukių. Tačiau to nenutiko. Droviai pakėlusi galvą išvydau šalia stovintį Eriką. Jis ištiesęs ranką laukė, kol ją paimsiu.

-Ten nieko nėra, Alex, - tarė. Vis nepatikliai dirsčiodama į veidrodį, tačiau deramai jo nematydama, atsistojau ir tvirtai įsikabinau šviesiaplaukio plaštakos. - Ten tikrai nieko nėra, - patikino laisvąją ranka suimdamas mano veidą ir priversdamas žiūrėti į vos, vos mėlstelėjusias jo akis. - Pasitikėk manim.

Nežymiai linktelėjau ir priglaudusi skruostą prie vyriškos krūtinės, rankomis apsivijau Eriko liemenį ir giliai atsidusau. Mintyse sau žadėjau, kad daugiau neleisiu baimei užvalgyti manęs. Kelias minutes taip ir stovėjome apsikabinę. Netgi bandžiau pajusti tai, ką jutau glausdamasi prie Kristiano, bet to jausmo nebuvo.

-Kur Kristianas? - staiga susigaudžiusi, kad jo nėra kambaryje ir nejaučiau jo visame name, paklausiau. Erikas kiek patylėjęs apgailestaudamas šyptelėjo ir vos girdimai ištarė:

-Jis išėjo.

-Ką? - pakėliau balsą atšlydama nuo vaikino.

-Jam reikia laiko, Alexis, duok jam jo. Pamatysi jis sugrįš, - bandydamas paguosti kalbėjo. Nors nesupratau kodėl tai daro. Neatrodo, jog būtu priežastis.

-Jo reikalas, ką nori ta tegu daro, - grubiai atkirtau valydamasi nuo veido ašaras. Aš aiškiai per daug verkiu, - pagalvojau, - reikia mažinti apsukas.

-Viskas nėra taip blogai…

-Neskiesk man pasakų, Erikai, būkime realistai. Aš mėšle, - gestikuliuodama rankomis kalbėjau, - labai, labai giliame mėšle, bet turi būdas kaip man iš jo išlipti. Ir tu man padėsi, - bedžiau pirštu vaikinui į krūtinę. Mūsų žvilgsniams susidūrus, šviesiaplaukis tik atsiduso ir pritariamai linktelėjo. - Geras berniukas, - pasišaipiau draugiškai, ko nemaniau galinti daryti, ir mostelėjau smakru į duris, - o dabar lauk, aš noriu palysti po dušu ir persirengti.

Erikui apleidus kambarį linksmai nusišypsojau žvelgdama į vietą, kur jis tik ką stovėjo. Bet vos pažvelgiau į veidrodį vėl susidūriau su panika. Susikaupusi nustūmiau visas niūrias mintis į šalį ir nuskubėjau į vonios kambarį.

…

Tyliai niūniuodama duše užgimusią naują melodiją nusileidau laiptais į pirmą aukštą, kur girdėjau besikuičianti Eriką.

-Ką veiki, saldainiuk? - sukikenau įėjusi į virtuvę ir radusi vaikiną kone iki pusės sulindusi į šaldytuvą. - Ko ten ieškai, Kinijos?

-Ne, mėsos, - kvailai vyptelėjo trumpam išlindęs ir nėrė atgal, o aš kone sužiaukčiojau.

-O ko nors valgomo neturi? - pasiteiravau sėsdama ant kėdės, kuri spėjau buvo senesnė ir už mane.

-Ta prasme? - pasimetė blondinas.

-Ko nors, kas nebūtu mėsa, - mostelėjau į vaisių mintinę ant palangės, kur prieš kelias dienas gulėjo obuoliai, deja, jų nebebuvo.

-Nori pasakyti nevalgai mėsos? - smagiai nusijuokiau išvydusi ištįsusi Eriko veidą ir linktelėjau. - Kaip taip įmanoma? - nesuprato jis. Atsakiusi dar skambesniu juoku tik gūžtelėjau pečiais ir užsikėlus kojas ant greta stovinčio stalo atsirėmiau į kėdės atlošą.

-Tiesiog jaučiuosi blogai valgydama tai, kas kažkada kvėpavo tuo pačiu oru kaip aš, kuris vaikščiojo ta pačia žeme kaip ir aš. Tą, kuris turėjo gyvenimą, kažkiek panašu į manąjį, - kiek galėdama tiksliau paaiškinau. Bet iš perkreipto vaikino veido supratau, kad to jis niekada nesuvoks. - Tiesiog prijaučiu gyvūnų teisėm, - burbtelėjau pažvelgdama pro langą. Pro jį regėjau saulėje tyliai siūbuojančius medžius ir dangų skrodžiančius paukštelius. Jie aiškiai priminė buvusį gyvenimą mieste, į kurį žinojau nebe sugrįšiu. Manęs ten niekas nelaukė. Aš net nežinojau ar mano tėvas gyvas, nebuvau tikra ar ir tai man rūpi. Šlykštėjausi savimi, savo abejingumu ir beširdiškumu, bet nemokėjau būti kitokia. Atrodė toks gyvenimo būdas mano kraujyje, o jo pakeisti juk negalėjau, nors ir labai norėjau.

-Erikai, - kreipiausi į sumuštinį kemšantį vaikiną.

-Khą? - subaubė pilna burna, tai sukėlė šypsena.

-Gal žinai, ką reiškia G.B. inicialai? - paklausiau prisiminus miške paliktą rudą knygutę, kurios taip ir neatverčiau.

-Aha, - nenoriai burbtelėjo ir atsikando dar vieną milžinišką sumuštinio kąsnį, akivaizdžiai, jog išvengtu pokalbio šia tema.

-Ir būsi geras berniukas man pasakydamas? - viltingai paklausiau, bet jis papurtė galvą.

-Erikai, - suinkščiau. Negalėjau pakelti minties, jog taip ir negausiu geidžiamų atsakymų.

-Aš negaliu, - suinkštė numesdamas į lėkštę nebaigtą valgyti sumuštinį.

-Prašau, - nustačiusi gailias akytes patempiau lūpą ir sunėriau rankas po krūtinę. Tai visada suveikdavo. Suveikė ir tą kart.

-Gerai, - nenorom sutiko, - papasakosiu tau apie Gabrielą.

Patiko (20)

Rodyk draugams

Parašė GuTė* 2012-02-19 19:26
Žymos: 39D, Alex, K.Ž, XIX.I.
Įrašo kategorijos: Alex.